Alergija- tai pakitusi organizmo reakcija į aplinka, kai padidėja jautrumas vienai ar kelioms medžiagoms po pakartotinio kontakto su jomis.
Alerginių ligų sparčiai daugėja, ypač išsivysčiusiose šalyse. Dvidešimto amžiaus pradžioje polinoze sirgo 1 iš 10 Europos gyventojų, o dabar- šia liga serga 15- 20 procentų gyventojų. Alerginės ligos jaunėja- vis dažniau jos diagnozuojamos vaikams, ypač mažiems vaikams.Dar prieš 10- 15 metų bronchų astma, alerginis rinitas ikimokyklinio amžiaus vaikams buvo diagnozuojamas retai, šiandien- vis dažniau. Tai galima sieti su gerėjančiomis diagnostikos galimybėmis bei geresniu ligų atsiradimo mechanizmų supratimu, tačiau kita vertus alerginių ligų tikrai daugėja visame pasaulyje.
Kai alergenai su maistu ar įkvepiamu oru patenka į organizmą pirmą kartą, tai dar nesukelia alerginių raekcijų, tik įjautrina žmogų, tai yra pradedami gaminti antikūnai. Svarbiausias vaidmuo tenka imunoglobulinui E (IgE), kuris patenka į audinius ir prisijungia prie putliųjų ląstelių, ypač viršutiniuose kvepavimo takuose, plaučiuose, odoje, žarnų gleivinėje. Putliosios ląstelės yra pilnos biologiškai aktyvių medžiagų (histamino ir kt.). Alergiškam žmogui po pakartotinio kontakto su alergenu prieš jį pasigamina specifiniai IgE, kurie prisijungia prie putliosios ląstelės ir ją įjautrina. Tokia putlioji ląstelė išskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų, kurios didina kraujagyslių sienelių pralaidumą ir sukelia audinių pažeidimą. Alerginis uždegimas gali apimti įvairias organizmo sistemas ir pasireikšti kaip dermatitas, rinitas, konjunktyvitas, bronchų astma, kartais žmogų ištinka net anafilaksinis šokas.
Viena iš alergijos pasireiškimo formų yra alerginis rinitas. Jis gali būti nuolatinis, kai nosies užgulimas ir/ar gleivių sekrecija žmogų vargina visus metus, ir sezoninis, kai simptomai atsiranda tik žydint augalams, kuriems žmogus yra alergiškas. Alergija žiedadulkėms(polinozė) pagal sukeliančius augalus skirstoma į tris pagrindines rūšis. Alergija medžių žiedadulkėms- ankstyvoji polinozė, kuri pradeda varginti ankstyvą pavasarį, kai pradeda žydėti medžiai (kovo-balandžio mėnesį žydi alksniai, lazdynai, gegužį-beržai, klevai, birželio mėnesį-ąžuolai). Šienligė vargina gegužės-birželio mėnesiais, kai žydi pievų žolės- motiejukai, miglės, šunažolės. Rugpjūčio- rugsėjo mėnesiais pasireiškia piktžolių sukeliama alergija (žydint pelynams, saulėgražoms, kukurūzams ir kt.).
Sezoninis rinitas kartais vystosi ypač dramatiškai-tuo metu, kai gamta nubunda ir švenčia pavasarį, kai žydi sodai ir pievos- žiedadulkėms alergiški žmonės jaučiasi ypač blogai. Juos pradeda varginti čiaudulys, kartais tiesiog priepuolinis, nosies užburkimas ir niežėjimas, vandeninga ar gleivinga sekrecija iš nosies, neretai –kartu ir konjunktyvitas, dėl kurio akys tampa jautrios, ašaroja, bijo šviesos. Beto, gali varginti galvos skausmai, gomurio, ausų niežulys, kartais susilpnėja ar išnyksta uoslė. Maži vaikai dėl nosies niežulio ją trina, trauko.
Anksčiau buvo manoma, kad maži vaikai beveik neserga alerginiu rinitu, tačiau dabar vis dažniau ši liga diagnozuojama ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. KMUK Vaikų ligų klinikos epidemiologinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje alerginis rinitas diagnozuojamas 4-6 proc., o simptomais, būdingais šiai ligai, skundžiasi apie 24 proc. įvairaus amžiaus vaikų. Vaikai, sergantys alerginiu rinitu, apsunkintai kvėpuoja per nosį, dėl to gali sumažėti jų darbingumas, aktyvumas dienos metu, jie gali prasčiau mokytis. Beto, dėl nosies obstrukcijos šie vaikai blogiau išsimiega naktį, todėl dieną gali būti mieguisti, nervingi. Alerginis sezoninis rinitas gali trukti savaitėmis, todėl vaikui tai yra išties rimta liga, gerokai trikdanti jo įprastinį gyvenimą.
Nuolatinį alerginį rinitą gali sukelti daugybė alergenų, tačiau dažniausiai- namų dulkių erkutė. Šių mikroskopinių padarėlių randama visuose namuose, o ypač ten, kur praleidžiame daugiausia laiko- miegamuosiuose, svetainėse. Erkutė maitinasi baltymais-žmogaus odos paviršinio sluoksnio ląstelėmis. Žmogų gali alergizuoti kosmetikos produktai, cigarečių dūmai(kenkia ir „pasyvus“ rūkymas), buities valymo priemonės, skalbimo milteliai, naminiai gyvūnai, patalpų pelėsis, kuriam pastaruoju metu skiriamas ypač didelis dėmesys. Pavyzdžiui, Suomijoje atliktas didelis tyrimas apie patalpų pelėsį ir jo įtaką žmogaus sveikatai. Jo metu tirta, kokios statybinės medžiagos yra potencialiai pavojingesnės dėl pelėsio, koks pelėsio kiekis jau yra kenksmingas žmogui. Įdomu tai, kad nustatyta, jog pelėsis gali ne tik alergizuoti, bet kai kurios jo rūšys sukelti ir vėžį.
Alerginį rinitą padeda diagnozuoti ligos simptomų įvertinimas, ligos anamnezė, taippat ir alerginė anamnezė, nes neretai ligonio šeimos nariai ar giminaičiai irgi yra alergiški. Kraujo tyrime kartais randamas padidėjęs eozinofilų kiekis, padidėja IgE. Įvairūs alerginiai testai padeda nustatyti konkrečius alergenus, kuriems žmogus yra alergiškas. Tai yra svarbu, nes, žinodamas kam yra alergiškas, ligonis gali, jei įmanoma, vengti kontakto su alergenu, atitinkamai susitvarkyti gyvenamąją aplinką, pagaliau gali pradėti gydytis priešalerginiais vaistais dar iki tų augalų, kuriems yra alergiškas, žydėjimo. Beto, žinant konkrečius alergenus, galima taikyti imunoterapija- gydymą mažomis alergeno dozėmis. Šis gydymo metodas kartais dar vadinamas skiepais nuo alergijos.
Otolaringologo konsultacija padeda diferencijuoti alerginį rinitą nuo kitų panašiais simptomais pasireiškiančių ligų- infekcinės kilmės rinosinuito, adeinoidų hiperplazijos ir kt.
Alerginis rinitas nėra „tik“ sloga. Jis turi būti diagnozuojamas ir kruopščiai gydomas, nes 20- 30 proc. sergančiųjų alerginiu rinitu suserga ir bronchų astma. Beto, iki 90 proc. sergančiųjų bronchų astma serga ir alerginiu rinitu. Negydant alerginio rinito, 20 proc. ligonių per dešimt metų išsivysto bronchų astma.
Alerginio rinito gydymui skiriama priešalerginių vaistų(vietinio ir sisteminio poveikio) bei simptomus lengvinantis gydymas. Kartais taikoma imunoterapija, ypač jei ligonis yra alergiškas nedaugeliui alergenų, sudėtinga taikyti įprastinį gydymą arba ligos forma yra vidutinė ar sunki.
Šiuo metu alerginiam rinitui gydyti yra rekomenduojami naujieji antihistamininiai preparatai (loratadinas, cetirizinas, ebastinas, desloratadinas ir levocetirizinas), nes, gerai blokuodami H1 receptorius, jie nepasižymi klasikiniams antihistamininiams preparatams būdingu šalutiniu poveikiu. Jie sumažina kitų mediatorių išsiskyrimą iš putliųjų ląstelių bei bazofilų, slopina uždegime dalyvaujančių ląstelių migraciją, veikdami adhezines molekules, taip pat sumažina tokių veikliųjų uždegimo mediatorių, kaip leukotrienai ir prostaglandinai, sintezę. Visi antihistamininiai preparatai gerai rezorbuojami iš virškinamojo trakto, todėl dažniausiai vartojami tablečių pavidalu. Toks vartojimo būdas ir sisteminis vaisto poveikis leidžia sumažinti kitus alergijos požymius, tokius kaip konjunktyvitas, dilgėlinė.
Alerginiam rinitui gydyti taip pat vartojami vietinio poveikio antihistamininiai vaistai (levokabastinas, azelastinas). Jiems būdinga greita veikimo pradžia (po 5-15 minučių). Šie vaistai tinka epizodiniam alerginiam rinitui gydyti.
Labai veiksmingi alerginiam rinitui gydyti yra vietinio poveikio kortikosteroidai. Vartojami vietiškai šie vaistai praktiškai nepatenka į sisteminę kraujotaką, neturi poveikio kitiems organams ir sistemoms. Kartais (pasitaiko 5 proc. ligonių) vartojant šiuos vaistus gali būti kraujavimas iš nosies ar kitoks nosies gleivinės pažeidimas. Vietiškai vartojami kortikosteroidai gali būti skiriami kartu su kitais vaistais.
Alerginio rinito gydymui gali būti skiriama leukotrienų receptorių antagonistų. Šie vaistai yra ypač saugūs, todėl dažnai skiriami vaikams. Juos galima vartoti ilgą laiką, derinti su kitomis vaistų grupėmis. Šie vaistai skiriami ir bronchų astmos gydymui, ypač vaikams.
Taigi, yra daug vaistų grupių skirtų alerginiam rinitui gydyti. Nerekomenduočiau gydytis savarankiškai, nes kiekvienam ligoniui reikia parinkti vaistų derinius ir nustatyti gydymo trukmę. Tai priklauso nuo ligos formos, sunkumo ir ligonio amžiaus, todėl tinkamą gydymą gali paskirti tik gydytojas. Ligonis ar sergančio vaikučio tėvai, pasitarę su vaistininku, galėtų įsigyti tik simptomus lengvinančių priemonių- nosies gleivinės paburkimą mažinančių lašų, jūros vandens nosies landų plovimui. Nosies gleivinę anemizuojančiais lašais nereikėtų piktnaudžiauti, nevartoti ilgais kursais(kai kuriuos galima vartoti 3-5 dienas, kitus-apie 2 savaites). Besaikis šių vaistų vartoimas gali sukelti vazomotorinį rinitą, kurio simptomai gali būti panašūs į alerginio rinito. Esant nosies obstrukcijai, dažnai neblogiau nei nosies gleivinės kraujagysles sutraukiantys lašai padeda purškiamas jūros vanduo, kurį galima vartoti neribotą laiką, jis yra visiškai saugus. Ši priemonė ypač tinka vaikams, nes dažnai jie nemoka ar nenori šnypšti nosies. Beto, jei nosies gleivinė yra stipriai paburkusi, geriau gleives išplauti jūros vandeniu, nes stipriai šnypščiant nosį, gali užgulti ausis, net iš nosies ertmės patekti gleivių į vidurinę ausį. Jūros vandeniu galima plauti nosį įvairaus amžiaus vaikams(net ir kūdikiams) bei suaugusiems neribotą laiką. Beto, jūros vanduo pašalina nuo nosies gleivinės ne tik sekretą, bet ir dulkes bei alergenus.
